Pediatrai teigia, kad nuo 6 mėn. ima sparčiai mažėti kūdikių geležies atsargos, kurias jie sukaupė būdami dar mamos pilve. Todėl maždaug nuo 5-6 mėn. vaikams į valgiaraštį rekomenduojama įtraukti mėsą (po to, kai jie jau būna išragavę įvairių daržovių ir kruopų). Geležis iš mėsos pasisavinama daug lengviau nei iš kitų maisto produktų. Šis elementas aprūpina ląsteles deguonimi ir apsaugo organizmą nuo mažakraujystės.
Kasdien kūdikiai turėtų suvalgyti apie 20-30 g mėsos, vyresni – ir iki 100 g per dieną. Jei kalbėtume tiksliau, 5-6 mėn. amžiaus vaikams rekomenduojama 20-30 g mėsos per dieną, 6-7 mėn. – 30-50 g, vyresni ir iki 100 g. Kuo vaikas vyresnis – tuo galima duoti daugiau mėsos, tačiau persistengti nereiktų, nes apsunkinami vaikučio inkstai.
Tiek dietologai, tiek gydytojai pediatrai sutaria, kad visų pirma reikia ieškoti ekologiškos mėsos. Ne gyvūno rūšis, o ekologiškumas turėtų būti kriterijus, pagal kurį renkamės mėsą. Būtų labai gerai gauti mėsos tokio gyvūno, kuris būtų augintas be antibiotikų, pesticidų, nebūtų sirgęs. Pediatrai dažniausiai rekomenduoja pradėti primaitinti kūdikius veršiena ar triušiena, vėliau įtraukti ir kitas mėsos rūšis ir vis pakaitalioti jas: vieną dieną duoti veršienos, kitą kalakutienos, dar kitą triušienos ir t.t. Kalbant apie kiaulieną ar jautieną, tai šių mėsos rūšių rekomenduojama naudoti tik liesą ir naudoti rečiau, nes ši mėsa yra gana sunkiai virškinama. Jokiais būdais mažyliams negalima duoti rūkytų produktų ar lašinių, taip pat įvairiuose marinatuose pagamintų mėsos produktų (jų skrandukai dar labai jautrūs).
Pasak specialistų, kaip pirmoji mėsa žvėriena mažiau tinkama, nes ji yra kieta, sunkiau pasisavinama. Dar daugiau, ji pirmiausia turi būti veterinariškai patikrinta.
Tiesiog išverdame mėsą puode ar troškiname garuose atskirai nuo daržovių (Nuo 1 m. galima į vandenį įdėti druskos). Išvirus mėsą reikia sumalti į vientisą masę be gumuliukų (kai pradeda kramtyti galima malti rūpiau arba pjaustyti gabaliukais) ir tuomet sumaišyti su daržovių koše, pagardinant ją sviesto gabalėliu ar lašeliu aliejaus (geriausia naudoti nerafinuotą, šalto spaudimo alyvuogių, saulėgrąžų ar linų sėmenų aliejų). Aliejus ar sviestas padeda vaiko organizmui pasisavinti ląstelieną. Ilgainiui mėsą galima maišyti ne tik su daržovėmis, bet ir su kruopomis.
Svarbiausiai, kad mažylis gautų bent 30-40 g (vyresni ir daugiau) mėsos kasdien. Mėsos ir daržovių ar kruopų santykis košėje nėra svarbus, reikėtų įvairiai maišyti košes ir ieškoti mažylio mėgstamų skonių derinių.
Duodami paragauti pirmą kartą mėsos, turėtume prisiminti tai, ar kūdikio gomurys jautrus. Mažyliui, kuris vos pajutęs šaukštelį prie liežuvio žiaukčioja, mėsą reikia sumalti iki grietinės tirštumo. Jeigu gomurys nėra toks jautrus, vaikas gerai ryja tirštą maistą, mėsa gali būti malta šiek tiek rupiau, gali būti likę nedidelių gumuliukų, kuriuos kasos fermentai suskaldys, o žarnynas pasisavins. Kad mažylis nespringtų valgydamas mėsą, rekomenduojama užpilti ją trupučiu nuoviro, kuriame virė mėsa, išmaišyti ir duoti paragauti tokios mėsiškos tyrelės tam, kad kūdikis ne tik sužinotų mėsos skonį, bet ir gaus daugiau jo organizmui reikiamos geležies ir cinko. Įmaišius mėsos į kruopų ar daržovių tyrę – vaikutis mėsos suvalgys mažiau.
Jei kūdikis, kuriam duodate mėsos, bando ją išstumti iš burnytės, tuomet rekomenduojama nekišti jos per prievartą. Tiesiog pabandykite išvirti kitos rūšies mėsos, o jeigu ir šios nenorės, kurį laiką dėkite po lašelį mėsos tyrelės į kūdikio mėgstamą maistą ir palaipsniui vis didinkite kiekį. Taip pamažu vaikas pripras prie mėsos skonio ir ims noriai ją valgyti.
